Įspūdingas šeimos nueitas kelias – gilus pėdsakas Lietuvos stalo teniso istorijoje

Šiemet kovo 2 dieną savo 70 metų jubiliejus atšventusios legendinės Lietuvos stalo tenisininkės seserys dvynės Giedraitytės – Asta Stankienė ir Romualda Garkauskienė – pastaruoju metu kiek nutolo nutolusios nuo mėgstamos sporto šakos, bet paprašytos prisiminti savo karjerą, mielai sutiko prisiminti svarbiausias pergales, džiaugsmo akimirkas ir išgyvenimus.   

Lietuvos stalo teniso asociacijos (LSTA) prezidentė, Kauno „Gajos“ sporto mokyklos direktoriaus pavaduotoja Inga Navickienė teigia, kad  Romualdos ir Astos Giedraityčių šeimos kelias paliko gilų pėdsaką Lietuvos stalo teniso istorijoje.

„LSTA visuomenė be galo džiaugiasi, kad turėjo tokias nuostabias, didelio meistriškumo sportininkes ir puikias  pedagoges.

Jos kūrė Lietuvos stalo teniso istoriją, į metraštį įrašė įspūdingas pergales, savo mėgstamai sporto šakai atidavė visą savo gyvenimą, pačias gražiausiais jaunystės dienas. 

Romualdą ir Astą pažinau, kada dar pati aktyviai sportavau. Kai vėliau pradėjau dirbti Kauno „Gajos“ sporto mokykloje, visi stalo teniso treneriai dar buvo jauni, augo graži karta.

Seserys buvo išskirtinės, žinojome jų rezultatus, buvo malonu žiūrėti, kaip jos žaidžia ir treniruojasi.  

Dirbau trenere, po to tapau „Gajos“ sporto mokyklos direktoriaus pavaduotoja.

Seserys mane visą laiką palaikė, padėjo mano auklėtiniams. Tenisą žaidė ir mano sūnus Ignas – kaip mamai, buvo sunku susitvarkyti su jo ašaromis, bet į pagalbą atskubėdavo Asta Stankienė, kelis kartus padėjusi man ir sūnui savo vertingais patarimais.  

Vėliau, kai sportininkai paaugo, vienoje bazėje teko treniruotis su Rūta Paškauskiene. Jos mama ir trenerė Romualda Garkauskienė mielai pasidalindavo savo patirtimi, patardavo, kaip dirbti.

Seserys buvo geros mokytojos ir patarėjos. Kai vėliau mūsų mokyklos administracijos patalpos persikėlė į tą pačią bazę, kur buvo ir stalo teniso salė, nuolat girdėdavau Romualdos balsą – ji visada išrikiuodavo vaikus ir su jais bendraudavo, mokė, kaip reikia teisingai elgtis vienu ar kitu atveju.   

Romualda buvo trenerė, mama, mokytoja, pedagogė iš didžiosios raidės.

Buvo labai puikus ryšys tarp jos ir auklėtinių, kuriems ji atiduodavo visą save.

Lietuvos stalo teniso čempionatai paprastai sutapdavo su jos gimimo diena. Mokiniai trenerės niekada nepamiršdavo pasveikinti, visada jai padarydavo šventę.

Tas ryšys išlikęs iki šių dienų, jaučiasi, kad paliktas gilus Romualdos pėdsakas.

Įžymioji trenerė meilę tenisui įskiepijo ir Lietuvos rinktinės nariui Matui Skučui, kuris su rakete nesiskiria iki šių dienų ir dabar yra LSTA Vykdomojo komiteto narys, prisideda prie mėgstamos sporto šakos plėtros.   

Labai malonu, kad Astos ir Romualdos pėdomis pasekė jų vaikai, kad įsižiebė Rūtos Paškauskienės, pasaulio vicečempionės ir Europos čempionės, trijų olimpinių žaidynių dalyvės žvaigždė.

Romualdai daug padėjo vyras Algirdas – tai gražus šeimos, kurioje augo garsioji Rūta, pavyzdys, kai vienas kitą palaikė, siekė bendro tikslo, todėl ir rezultatai buvo įspūdingi.

Kai dabar lyčių lygybės metas, kai vis dažniau šnekama, jog vyrai padeda savo žmonoms siekti karjeros – tai Garkauskų šeimos istorija yra visiems didžiulis pavyzdys“, – mintimis dalijasi LSTA prezidentė I. Navickienė.    

Dabar, kai stalo tenisas jūsų gyvenime jau praeitis ir laiko turite marias, kaip bėga jūsų dienos?, – paklausėme Romualdos Garkauskienės ir Astos Stankienės.

Romualda: Galvojau, kad išėjusi į pensiją pailsėsiu. Tačiau darbų begalės, vos spėju suktis, nespėju atsikelti, o, žiūrėk, jau ir vakaras atėjo.  Prieš 10 metų, norėdami pabėgti nuo miesto šurmulio, už Molėtų  įsigijome sodybą, kurioje praleidžiame visas vasaras. Atsiremontavome seną namą, įsivedėme vandenį, šiemet įsivesime ir šilumą.

Ir Aleksote, kur gyvename, ir sodyboje turime šiltnamius, auginame viską: braškes, svogūnus, agurkus, pomidorus, morkas, cukinijų.

Auga obelys, serbentai, spaudžiame sultis. Gyvename sveikai, valgome savo užsiaugintas daržoves, jų pasiruošiame žiemai.   

Kai per šventes vaikai su savo šeimomis aplanko mus sodyboje, būna neapsakomas džiaugsmas visiems.

Vasarą jie pas mus palieka savo vaikus, tai anūkai neleidžia mums liūdėti, būna kas veikti.

Sodyboje turime ir teniso stalą, kuris nebūna tuščias. Žaidžia ir atvažiavę vaikai, ir anūkai, raketę į rankas paimu ir aš. Nuo stalo teniso pabėgti negaliu.  

Asta: Po didžiojo sporto septynerius metus dirbau trenere, po to „Saulės“ gimnazijoje – kūno kultūros mokytoja.

2017-aisiais su darbais padėjau tašką ir išėjau į užtarnautą poilsį. Prieš kelerius metus Palangoje nusipirkome dviejų kambarių butą, vasarą nuvažiuojame prie jūros, aplankome Romutę sodyboje.

Turiu ištikimą keturkojį draugą – vokiečių aviganį kalytę Džesę, kuri mane guodžia, saugo ir, žinoma, neapsieina be pokštų.

Vieną kartą per savaitę penktadieniais einu į Žaliakalnio vaikų dienos centrą (Dieviškosios Jėzaus širdies Pranciškonių kongregacija), kuriam Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis padovanojo teniso stalą.

Tos vienuolės bendravo su „Saulės“ gimnazija ir, kai ten dirbau, vienuolės paprašė manęs, jog pamokyčiau Vaikų dienos centro jaunimą žaisti tenisą.

Su jais ir pati pažaidžiu. Vaikams organizuoju Kalėdų, Velykų turnyrus. Per pandemiją mano savanoriškas darbas sustojo, o dabar vėl jį tęsiu.  

Tas vienuoles bandau įtikinti, kad aš gal jau per sena, bet jos sako –  nejuokaukit, vaikai jus labai myli.    

Birželio pradžioje sulaukėte savo jubiliejų. Ko per tuos septynis dešimtmečius buvo daugiau: džiaugsmo ar liūdesio?

Romualda: Daugiau patyriau džiaugsmo. Puikus mano vyras Algirdas, buvęs lengvaatletis, jaunystėje bėgiojo per barjerus, šokinėjo su kartimi.

Užauginau tris šaunius vaikus, sėkminga buvo trenerės karjera. Astai geriau sekėsi kaip sportininkei, o man – kaip trenerei. Ji apvažinėjo pusę pasaulio kaip sportininkė, o aš – kaip trenerė.

Be galo daug džiaugsmo suteikė mano dukros Rūtos įspūdingos pergalės, vien per Europos čempionatą ji pelnė net 18 medalių. Esu laiminga, nugyventais savo  70 metų.

Asta: Sportiniame gyvenime buvo ypač daug džiaugsmo, o asmeniniame – liūdesio.

2014-aisiais mūsų šeimą ištiko skaudi tragedija: antrą Šv. Kalėdų dieną su savo draugu buvo nužudyta 31-erių mūsų duktė Viltė, dirbusi „TV pagalba“ žurnaliste.   

Jos netektis smarkiai sukrėtė mūsų šeimą, su vyru Stasiu ir šiandien mūsų širdyse didžiulis skausmas.

Nėra dienos ir valandos, kad neprisiminčiau Viltės. Tik tikėjimas Dievą nesugniuždė manęs, atsirado noras gyventi.

Didelis mūsų džiaugsmas – dukros 14-metė mergaitė Agota, mūsų anūkėlė, kuri su savo tėvu gyvena Vilniuje ir su ja palaikome širdžiai mielus šiltus santykius.

Kai aktyvi sportavau, daug kas sakė, kad per anksti palikau stalo tenisą.  Būdama 22-ejų, ištekėjau, po metų gimė pirmasis vaikelis, po to – dar trys.

Vaikams reikėjo mamos, teko atsidėti šeimai, ir stalo tenisas nuėjo į antrą planą. 

Kurią savo pergalę labiausiai  vertinate ir ar dažnai prisimenate tas įspūdingas akimirkas?

Romualda: Dažniausiai nėra laiko sugrįžti į praeitį ir prisiminti, kas buvo. Pati svariausia mano pergalė – SSRS taurė, atstovaujant tuometei Kauno „Darbo rezervų“ draugijos komandai.

Labai vertinu ir SSRS jaunių vicečempionės titulą, iškovotą 1969 metais Kaune. Tada čempione tapo Asta.

Labiausiai miela prisiminti Rūtos pasiekimus, nes tai ir mano dalelė darbo vaisiaus.  

Iš savo kolegų trenerių dažnai girdėdavau, kad labai sunku treniruoti savo vaikus.  O man priešingai: nė su viena žaidėja nebuvo taip lengva dirbti, kaip su Rūta.

Stalo tenisą žaidė ir mano sūnūs Darius bei Paulius, abu buvo labai gabūs, tačiau jie norėjo tik nugalėti, o pralaimėti nemokėdavo. Ir tai jiems trukdė pasiekti ryškių pergalių. 

Asta: Patys sėkmingiausi man buvo 1973-1974 metai. Tapau Europos  komandinių varžybų čempione ir pasaulio mišraus dvejeto su lvoviečiu Anatolijumi Strokatovu vicečempione, nors partijomis pirmavome 2:1 ir buvome arti aukso medalių, Europos moterų dvejeto su maskviete Zoja Rudnova bronzine prizininke.

Praėjo šitiek metų, o mano akyse vis dar tas 1973 metų pasaulio čempionato mišraus dvejeto finalas Sarajeve, kurį apmaudžiai pralaimėjome kinams.    

Labai vertinu ir 1973 m. per pirmąjį pasaulio stalo teniso studentų čempionatą Hanoveryje laimėtą aukso medalį, žaidžiant moterų dvejetą su Zoja Rudnova. Komandinėse varžybose pelnėme bronzą.

Kaip dabar atsimenu, buvau be galo darbšti ir atsidavusi stalo tenisui, tačiau SSRS rinktinėje buvau smarkiai išnaudojama.

Treniruotės vykdavo taip, kad jos būtų naudingos maskvietėms, o ne man.

O kurių nesėkmių neužmirštate?

Romualda: Kai tapau SSRS jaunių vicečempione, buvau pakviesta į treniruočių stovyklą Benderuose (Moldavija) rengtis Europos jaunių čempionatui Austrijoje.

Rinktinės treneriai rengė nemažai kontrolinių varžybų, kad į čempionatą vyktų tik viena Giedraitytė, o ne dvi.  

Tačiau visus turnyrus laimėdavo Asta, o aš būdavau antra. Bet SSRS rinktinės treneriai rado būdą, kaip manimi atsikratyti: pasakė, kad Astos dokumentai atkeliavo, o mano – ne ir į čempionatą nevyksiu.  

Sesuo palydėjo mane į geležinkelio stotį ir skaudama širdimi grįžau į Lietuvą.

Į Austriją išvažiavo  sportininkė, kuri SSRS jaunių čempionate užėmė aštuntą vietą.

Asta iš čempionato parsivežė net tris medalius: tapo komandinių ir merginų dvejeto čempione bei asmeninio turnyro vicečempione. 

Asta: Per vieną iš SSRS čempionatų pusfinalyje teko susitikti su Laima Balaišyte.

Paskutiniame sete pirmavau, bet skausmingai pralaimėjau.  Čempionate pelniau bronzą.

Tikriausiai neapsirikote, kad vaikystėje po pusantrų metų lankytą lengvąją atletiką penktoje klasėje iškeitėte į stalo tenisą?

Romualda: Tikrai ne. Turime būti dėkingos mokyklos rusų kalbos mokytojui Karoliui Ivanauskui, kuris buvo didelis stalo teniso entuziastas.

Mokykloje pasitreniravus gal porą mėnesį, dalyvavome Kauno tarpmokyklinėse  pirmenybėse.

Su Asta buvome labai kovingai nusiteikusios, atkakliai kovojome dėl kiekvieno taško ir siekėme nugalėti. Jeigu pralaimėdavome – apsipildavome ašaromis.

Į mus atkreipė dėmesį garsusis treneris Leonas Sereika, kuris paprašė mokytojo leisti pas jį treniruotis.

Matyt, buvau gimusi stalo tenisui, nes jau dešimtoje klasėje įvykdžiau sporto meistrės normą. Turiu išlaikiusi tą ženkliuką.

Asta: SSRS sporto meistre tapau devintoje klasėje, matyt, kažką tokio turėjau.

Tačiau viskas prasidėjo nuo lengvosios atletikos. Šios sporto šakos pratybas lankė ketveriais metais už mus vyresnė sesuo Aldona.

Jos trenerė Aldona Kuncienė atėjo į tuometę mūsų 14-ąją vidurinę mokyklą Aleksote rinkti vaikų. Pakvietė ir mus.

Per vieną lengvaatlečių stovyklų Pagėgiuose į ją atvažiavo ir 14 kartų Lietuvos čempionė Ona Žilevičiūtė-Šličiuvienė  su savo auklėtiniais.

Kai pamatėme su trumpais sijonukais stalo tenisą žaidžiančias mergaites, su Romute pagalvojome, kad ir mes norėtume taip žaisti.  

Mūsų svajonė išsipildė. Mokyklos rusų kalbos mokytojas Karolis Ivanauskas mus sudomino stalo tenisu ir po pamokų pakvietė pažaisti.

Visi mokiniai raketę imdavo į dešinę ranką, o aš – į kairę. Vaikai iš manęs pradėjo juoktis, kad noriu išmokti žaisti, o net nežinau, kurioje rankoje lankyti raketę.  

Užpykau ir nutariau daugiau nelankyti teniso. Tačiau Romualda įkalbėjo, net raketę naują nupirko.

Po trumpų treniruočių netikėtai tapau mokyklos čempione, man buvo įteiktas čempionės ženkliukas.

Dabar dažnai pagalvoju, kad, kaip gerai, kai mokykloje būna tokių sporto entuziastų, nuo kurių viskas ir prasideda.

Puikiai atsimenu, kaip Kauno halėje, o ne kur kitur, buvo surengtos miesto mokyklų stalo teniso čempionatas.

Puikiai prisimenu, kaip mums buvo sudėtinga patekti į sporto mokyklą lankyti stalo tenisą.

Mat buvome penktokės – per „senos“ ir mūsų iš pradžių nepriėmė. Tačiau vėliau atsidūrėme trenerio Leono Sereikos grupėje.      

Ar stalo tenise pasiekėte viską, apie ką svajojote?

Romualda:  Jeigu 1969 metais būčiau dalyvavusi Europos jaunių čempionate, tikrai būčiau tapusi komandinių varžybų ir merginų dvejeto čempione.

Kažin ar galėjau tikėtis kažko įspūdingesnio trenerės darbe: Rūta dalyvavo trejose olimpinėse žaidynėse (1996, 2000 ir 2008 metais), 2000 –aisiais  pavyko jai surasti partnerį mišraus dvejeto varžybose – serbą Aleksandrą Karakaševičių.

Jie kartu nesitreniravo, bet labai atitiko viena kitą – kai abu sustojo, atrodė, jog kartu poroje žaidė kelerius metus.  

Asta: Jau devintoje klasėje patekau į SSRS jaunių rinktinę, o dešimtoje debiutavau pasaulio jaunių čempionate ir įvykdžiau tarptautinės klasės sporto meistrės normą. 

Labai gaila, kad mano sportinis gyvenimas buvo susietas ne su laisvąja Lietuva, o su Sovietų Sąjunga.

Visą laiką SSRS rinktinėje jaučiau spaudimą, išnaudojimą. Dar ir šiandien ausyse skamba Modesto Paulausko pasakyti žodžiai, kad, matyt, jis gimė ne laiku. Aš – taip pat.

Kai atstovavau SSRS jaunių ir suaugusiųjų rinktinėms, vyriausiasis  treneris, dabar jis jau šviesaus atminimo, buvo mane įsimylėjęs, siūlė už jo tekėti.

Buvau rinktinės kapitonė, išdidi, ambicinga, mane buvo sudėtinga merginti ir rinktinės žaidėjams, kurie norėjo draugauti.  

Jaunystėje jūsų daug kas neskirdavo, netgi stojamuosius egzaminus į Kūno kultūros institutą Romualda laikė egzaminus už Astą, o kaip dabar?

Romualda: Prieš vestuves mūsų neskirdavo netgi būsimieji vyrai. Tik  treneriui Leonui Sereikai dėl mūsų panašumo neiškildavo problemų, nes aš žaidžiau dešine ranka, o Asta – kaire.

Taip, už Astą netgi laikiau stojamuosius egzaminus į KKI. Ji po brolio sūnelio krikštynų miegojo prie atidaryto lango ir ją vėjas smarkiai perpūtė, sesuo netgi atsidūrė ligoninėje.

Būtent tuo metu vyko stojamieji egzaminai ir aš ryžausi avantiūrai. Ačiū Dievui, viskas pavyko gerai.

Dabar dar pasitaiko žmonių, kurie yra mus seniau matę, tai dar sumaišo.

Asta: Jaunystėje tikrai buvo linksmų nutikimų. Tačiau dar ir dabar autobuse ar troleibuse mane pasilabina nepažįstami žmonės ir paklausia, kaip gyvenate, trenere?

Iš žmonių dažnai girdžiu, kad mes neparastai panašios su Romute.     

Sukūrėte šeimas su sportininkais, kur susipažinote su savo būsimais vyrais?

Romualda: Draugystė su Algirdu užsimezgė Politechnikos instituto Automatikos fakultete vykusiame šokių vakarėlyje. Jį įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio.

Mano ir Algirdo šeimos – labai tikinčios, jis Katedroje patarnaudavo mišioms.

Eidavau ir Aleksoto bažnyčią, ir į Katedrą. Negalėdavau į Algirdą atsižiūrėti.

Draugavome vienerius metus ir du mėnesius. Ištekėjau 1971-aisiais per Kalėdas, studijuodama KKI antrame kurse ir neturėdama 20-ies.

Labai džiaugiuosi savo vyru, man sportuojant ir dirbant trenere nebuvo jokių rūpesčių.

Kai išvažiuodavau į varžybas, jis nuoširdžiai rūpinosi vaikais, gamindavo valgyti, su jais praleisdavo laisvalaikį.

Praėjusiais metais sulaukėme savo auksinių vestuvių 50-mečio, bet dėl pandemijos jubiliejaus nešventėme. Iškilmes atidėjome šiems metams .  

Asta: Mano vyras Stasys Stankus – futbolininkas, vėliau – treneris, buvęs Lietuvos futbolo federacijos Vaikų ir jaunimo futbolo asociacijos direktorius. Su juo susipažinau, kai 1971-aisiais abu pradėjome studijuoti  KKI.

Institute mažai ir būdavau: varžybos, treniruočių stovyklos. Kai po ilgesnės pertraukos ateidavau į institutą, jausdavausi kaip iš mėnulio nukritusi.

Nors iš dėstytojų retkarčiais ir išgirsdavau pašaipėles, kad nenorėk gerai ir mokytis, ir stalo tenisą žaisti. Tačiau labai stengdavausi, nenorėjau turėti skolų.

Pasimatydavau su Stasiu ir vėl išvažiuodavau. Ištekėjau 1974-aisiais,  besimokydama KKI paskutiniajame kurse. Stasys perėjo į neakivaizdinį skyrių ir diplomą įsigijo vieneriais metais vėliau.

Kiek dabar jūsų vaikams metų, kiek sulaukėte anūkų?

Romualda: Mano vyriausiam sūnui Dariui – jau 49-eri, dukrai Rūtai – 45-eri ir Pauliui – 39-eri.

Darius baigė Kūno kultūros institutą ir, man šiemet kovo mėnesį išėjus iš darbo Kauno „Gajos“ sporto mokykloje, jis pakeitė mane ir po pertraukos vėl pradėjo dirbti stalo teniso treneriu.

Turiu 8 anūkus. Stalo tenisą bandė žaisti Dariaus vyriausiasis sūnus Matas ir talentingas Rūtos sūnus Dovydas, kuris nugalėdavo netgi vyresnius už save žaidėjus. Tačiau dabar jie stalo teniso nebežaidžia.      

Asta:  Dukrai Linai dabar 41-ei, Viltė 2014 metais buvo nužudyta, o sūnums Audriui – 45-eri ir jis jau daug metų  gyvena Amerikoje, Lukui – 32-eji.   

Abi dukros žaidė stalo tenisą, Lina buvo Europos jaunių stalo teniso dvejeto vicečempionė, o sūnūs, kaip ir vyras, žaidė futbolą.

Turiu tris anūkes, tačiau nė viena jų nežaidžia stalo teniso.

Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info

English EN Lithuanian LT